Kodël Bulgakovui romane "Meistras ir Margarita" reikia Volando ir jo svitos? Kokie jie?

Authors Avatar

Kodėl Bulgakovui romane “Meistras ir Margarita” reikia Volando ir jo svitos? Kokie jie?

        Michailo Bulgakovo romanas “Meistras ir Margarita” nebuvo užbaigtas ir iki rašytojo mirties, kaip ir ilgą laiką po jos, nepublikuotas. Pirmą kartą šio kūrinio sutrumpintas variantas buvo išspausdintas tik 1966 metais, praėjus dvidešimt šešeriems metams po Bulgakovo mirties. Už tai, kad galime skaityti šį klasika tapusį romaną dabar, turėtume dėkoti rašytojo žmonai, Elenai Bulgakovai, kuri sugebėjo išsaugoti romano rankraščius sunkiu stalininiu laikotarpiu.

        Rašydamas “Meistrą ir Margaritą”, Bulgakovas užtruko daugiau nei dešimt metų. Per tą laiką romanas ne kartą keitė savo pavadinimą, buvo taisomas ir papildomas. Ir nors tuo pat metu rašytojas dar paruošė ne vieną pjesę, “Meistras ir Margarita” buvo ta knyga, su kuria Bulgakovas nesugebėjo išsiskirti, - romanas-gyvenimas, romanas-palikimas. Šis kūrinys suvienijo savyje po kruopelytę ankstesnių rašytojo darbų: satyrinę fantastiką ir mistiką 20-ųjų metų pasakojimuose, neramios sąžinės ir riteriškos garbės motyvus kūrinyje “Baltoji gvardija”, dramatišką vejamo dailininko likimo temą, atskleistą “Moljere”ir “Teatraliniame romane”.

        Savo svarbiausią kūrinį Bulgakovas užbaiginėjo 1937-1938 metais. Tai buvo “naktinių apsilankymų”, po kurių dingdavo žmonės, metai. Satyrinis tuometinės “nuostabiai nepakartojamos” būties vaizdavimas buvo be galo pavojingas. Turėdamas tai omeny, rašytojas nenorėjo rizikuoti savo ir artimųjų saugumu, todėl buvo priverstas vartoti “Ezopo kalbą” ir fantastikos bei mistikos elementus. Visus tuometinės būties absurdus Bulgakovas aprašinejo su šypsena, bet šypsena karčia, pro ašaras. Tačiau kai kalba eina apie tuos, kurie toje absurdiškoje realybėje prisitaikė ir net klestėjo: sukčius, apgavikus, spekuliantus, kyšininkus, rašytojo tonas staiga pasidaro negailestingas ir grubus. Bulgakovas nori pamokyti juos, “supažindydamas” su tamsiosiomis galiomis – Volandu ir jo svita. Pragaro atstovams šiame romane tenka kiek neįprastas vaidmuo – jie ne tiek gundo nusidėti dorus ir dievobaimingus žmones, kiek nubaudžia jau “susitupėjusius” nusidėjelius ir iškelia į paviršių jų nešvarius darbelius ir ketinimus.

        Tamsos jėgos sukelia daug neramumų Maskvoje – ne be reikalo rašytojas sukūrė Volandui jo svitą, kurios pagalba Bulgakovas veda satyrinę-humoristinę Maskvos kasdieninių reiškinių apžvalgą. Čia galima prisiminti ir Varjete direktoriaus, Stiopos Lichodejevo, kelionę į Jaltą, ir kyšininko Nikanoro Ivanovičiaus rublių virtimą valiuta, ir susidorojimą su Berliozo dedule, kuris norejo gauti sūnėno butą, ir Varenuchos tapimą vampyru. Visa tai ir dar daug kitko yra Volando svitos darbas, nes pats Volandas Bulgakovui yra reikalingas daug svarbesniems tikslams.        

Join now!

        Volandas – tai velnias, “tamsos kunigaikštis”, “blogio dvasia ir šešėlių valdovas” (visi šie vardai sutinkami romano tekste). Tikrajį jo veidą pradžioje Bulgakovas slepia nuo skaitytojo ir aprašo jo portretą tiktai prieš Didžiąją puotą: “Dvi akys įsmigo Margaritai į veidą. Dešinė – su aukso žiežirba gelmėje, kiaurai persmelkianti kiekvieną sielą, ir kairė – tuščia ir juoda, tarsi siaura adatos ąselė, lyg anga į tamsos ir šešėlių šulinį. Volando veidas buvo perkreiptas, dešinysis lūpų kampas nusileidęs žemyn, aukštą nuplikusią kaktą kirto gilios raukšlės, lygiagrečios siauriems antakiams. Atrodė, kad Volando veido oda amžiams įdegusi saulėje.” O iki tos akimirkos Volandas, kaip ir dera ...

This is a preview of the whole essay