Volandas – tai velnias, “tamsos kunigaikštis”, “blogio dvasia ir šešėlių valdovas” (visi šie vardai sutinkami romano tekste). Tikrajį jo veidą pradžioje Bulgakovas slepia nuo skaitytojo ir aprašo jo portretą tiktai prieš Didžiąją puotą: “Dvi akys įsmigo Margaritai į veidą. Dešinė – su aukso žiežirba gelmėje, kiaurai persmelkianti kiekvieną sielą, ir kairė – tuščia ir juoda, tarsi siaura adatos ąselė, lyg anga į tamsos ir šešėlių šulinį. Volando veidas buvo perkreiptas, dešinysis lūpų kampas nusileidęs žemyn, aukštą nuplikusią kaktą kirto gilios raukšlės, lygiagrečios siauriems antakiams. Atrodė, kad Volando veido oda amžiams įdegusi saulėje.” O iki tos akimirkos Volandas, kaip ir dera velniui, turi daug veidų ir bendraudamas su skirtingais herojais užsideda vis kitokią kaukę. Taip, pavyzdžiui, aiškindamas savo atvykimo į Maskvą tikslą, jis kas kartą mini skirtingas priežastis: Benamiui ir Berliozui sako, kad atvyko tyrinėti Herberto Aurilakiečio rankraščių, teatro Varjete darbuotojams paaiškina, kad ketina paruošti juodosios magijos seansą, o bufetininkui Fokičiui jau po skandalingojo pasirodymo pasako, kad “paprasčiausiai norėjo išvysti pulką maskviečių, o patogiausia tai padaryti teatre”.
Filosofinė Volando egzistavimo šiame romane prasmė yra atskleista jo paties žodžiuose, scenoje, kai Ješuos Ha-Nocri pasiuntinys, Levis Matas, atvyksta prašyti už Meistrą: “Gal malonėtum pagalvoti apie tokį klausimą: ką veiktų tavasis gėris, jei nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jeigu joje pradingtų šešėliai? <…> Ar tik nenorėtum tu nusiaubti viso žemės rutulio, išrauti visų medžių ir išnaikinti visų gyvių, idant patenkintum savo įgeidį mėgautis plika šviesa? Tu kvailas.” Bulgakovo neviliojo plika šviesa, tačiau jam buvo brangu tai, ko mokė Ješua: gėris, atlaidumas, šviesos ir tiesos karalystė, kur nebūtų jokio valdymo ir viešpatautų ramybė. Ir Bulgakovo Volandas ne sėja blogį, bet tiesiog iškelia jį į paviršių, į dienos šviesą. Blogis, kurį neša Volandas, autoriaus manymu, yra kita gėrio pusė. Volandas - tai pirmasis velnias pasaulinėje literatūroje, kuris baudžia už Dievo įsakymų nepaisymą. Jei žmogus “yra ne šviesoje”, tai jis yra šešėlyje, o tai Volando karalystė. Ir jei žmogus nepaiso Dievo įsakymų, tai jis tampa pavaldus “tamsos kunigaikščiui”, iš kurio ir išgirsta savo likimo nuosprendį.
Skelbdamas nuosprendį, Volandas nenusileidžia iki jo vykdymo - tai ne jo darbas. Tam jis turi savo svitą. Tarp jos narių rasite įvairiausių sričių specialistų: išdaigų meistrą katiną Begemotą, iškalbingąjį Korovjevą-Fagotą, galintį šnekėti betką ir betkaip, bei šiurpą keliantį Azazelą, vis naujais būdais tam tikra proga ir be jos susidorojantį su neišmanėliais maskviečiais, atklydusiais į 50-tąjį butą. Taip, susiburdami tai po du, tai po tris, jie krečia Maskvoje “nekaltas” išdaigas, kurios dažniausiai būna labiau juokingos, nei baisios (išskyrus atvejį su Rimskiu), nepaisant jų tragiškų pasėkmių.
Pats vyriausias iš Volandui pavaldžių demonų yra Korovjevas-Fagotas. Tai velnias ir kartu riteris, prisistatantis miestiečiams “paslaptingojo konsultanto (leiskite pastebėti, išsiverčiančio visiškai be vertimų) vertėju”, buvusiu bažnytinio choro regentu. Antras jo vardas, Fagotas, kilo iš muzikinio instrumento pavadinimo - fagoto – ilgo siauro vamzdelio, sulenkto trigubai. Bulgakovo personažas yra liesas, aukštas ir, atrodo, tuoj trigubai susilenks, norėdamas įtikti pašnekovui (aišku tam, kad paskui ramia sąžine pridarytų jam bėdų). Štai Korovjevo portretas: “<…> be galo keistos išvaizdos permatomas pilietis. Ant mažos galvutės žokėjiška kepurėlė, striukas languotas švarkelis iš oro… Pilietis gal sieksnio didumo, siaurų pečių, neapsakomai liesas, o fizionomija, prašom įsidėmėti, pašaipi”; “<…> ūsiukai tarsi vištos plunksnos, akutės mažos, ironiškos ir priegirtės <…>”. Korovjevas-Fagotas – tai iš nepakenčiamai tvankios Maskvos kaitros atsiradęs velnias (nebūdingas karštis jo atsiradimo metu, Gegužės mėnesį – vienas iš tradicinių piktųjų dvasių artinimosi ženklas). Volando pagalbininkas tiktai prireikus keičia savo kaukes: girtuoklio regento, miklaus sukčiaus, nuobodaus vertėjo ir t.t. Tik paskutinio skrydžio metu Korovjevas pagaliau tampa tuo, kuo jis yra iš tikrųjų – “tamsiai violetiniu riteriu, niūriu, niekada nesišypsančiu veidu”, “riteriu, kuris kadaise netikusiai pajuokavo”, Fagotu, ne prasčiau už savo valdovą žinančiu kainą žmonių silpnybėms.
Kito svitos nario, Azazelo, vardą Bulgakovas nužiūrėjo iš Senojo testamento – ten Azazelu vadinamas “kritęs angelas”, išmokęs žmones gaminti ginklus ir papuošalus. Tikėtina, kad Bulgakovui patiko mintis suvienyti viename personaže gebėjimus žudyti ir žavėti. Būtent tokiu Azazelą mato Margarita, pirmą kartą susitikusi su juo sode: “O tasai kaimynas buvo nedidelio ūgio, rusvais kaip ugnis plaukais, su iltimi, vilkėjo krakmolytus marškinius, dryžuotą geros medžiagos kostiumą, avėjo lakuotais pusbačiais, ant galvos buvo užsidėjęs katiliuką. “Tikra plėšiko marmūzė!” – pamanė Margarita”. Svarbiausia Azazelo paskirtis romane susijusi su prievarta - būtent jis išmeta į Jaltą Stiopą Lichodejevą, išvaro iš 50-tojo buto Berliozo dedulę, revolveriu nušauna Baroną Maigelį. Nuotykiams pasibaigus, šis “kritęs angelas” pasirodo skaitytojui visai kitokiu pavidalu: “Pačiame pakraštyje, tviskėdamas plieno šarvais, skrido Azazelas. Mėnulis pakeitė ir jo veidą. Dingo atgrasi šlykščioji iltis, žvairumas pasirodė esąs netikras. Abi Azazelo akys buvo vienodos, tuščios ir juodos, o veidas išbalęs ir šaltas. Dabar Azazelas atgavo savo tikrąją išvaizdą, tai buvo dykumų demonas, demonas žudikas.”
Begemotas – tai juodas katinas-vilkolakis, mėgstamiausias velnio juokdarys, turbūt, pats žavingiausias ir įsimintiniausias svitos narys. Nuo senų senovės manyta, kad juodi katinai susiję su blogio dvasiomis. Begemotas, anot demonologinės tradicijos, yra skrandžio geismų demonas. Šituo galima paaiškinti jo neįprastą nuolatinį norą valgyti, ypač Torgsine, kur jis akimirksniu surijo viską, kas buvo valgoma. Begemoto susišaudymas su sekliais 50-tajame bute, šachmatų partija su Volandu, šaudymo dvikova su Azazelu – visa tai tik humoristinės scenos, labai juokingos ir išsklaidančios įtampą tų buitinių ir filosofinių problemų, kurias iškelia skaitytojui romanas. Paskutinio skrydžio metu šis linksmuolis išdaigininkas atrodo jau visai nebe taip: “Naktis nuplėšė ir papurusią Begemoto uodegą, nudrėskė kailį ir išmėtė kuokštais po raistus. Tasai, kuris buvo katinu, linksminusiu tamsos kunigaikštį, dabar virto liesučiu jaunikaičiu, demonu pažu, geriausiu visų laikų juokdariu.”
Hela, paskutinioji iš Volando svitos, yra moteris-vampyrė. Jos vardą Bulgakovas surado Efrono ir Brokhauso enciklopedijos straipsnyje “Magija”, kur buvo minima, kad šiuo vardu vadino anksčiau laiko mirusias merginas, po mirties tapusias vampyrėmis. Žalių akių gražuolė Hela laisvai jaučiasi keliaudama oru, kas suteikia jai ir raganiško žavesio. Jos vienintelės nėra paskutinio skrydžio scenoje. Tikriausiai, Bulgakovas tyčia jos nebemini, kaip mažiausios svitos narės, kuri visose scenose atlikdavo pagalbininkės vaidmenį: ir Varjete teatre, ir 50-tajame bute, ir Didžiojoje puotoje pas velnią. Tradiciškai, vampyrai – tai žemiausias tamsiųjų jėgų rangas. Be to, Hela neturėjo į ką pavirsti paskutinio skrydžio metu – kai naktis “tirštejo, atskleisdama apgaulę po apgaulės”, Hela galėjo tik vėl tapti mirusia mergina.
Vienas iš ryškių romano paradoksų yra tame, kad, į valias pasilinksminę Maskvoje, Volando bendražygiai kartu vėl suteikė gyvybę garbei ir teisybei, taip pat negailestingai nubausdami blogį ir melą. Volandas griauna rutiną ir neša bausmę išdavikams ir prisitaikėliams.Ir jei jo svita dar pristatoma kaip būrys velniukų, neabejingų padegimams ir griovimams, tai pats mesiras išlaiko savo didybę. Jis stebi Bulgakovo Maskvą kaip tyrinėtojas, darantis mokslinį eksperimentą. Romano pradžioje, apgaudinėdamas Berliozą, Volandas teigia, kad atvyko peržiūrėti Herberto Aurilakiečio rankraščių, - jam patinka tyrinėtojo, mokslininko, mago vaidmuo. Tačiau iš tikrųjų Volandui suteikta daug daugiau galių – jis gali bausti, kas niekaip netiktų aukščiausiam gailestingajam gėriui.
Vienoje iš romano redakcijų paskutiniai Volando žodžiai yra: “ <…> jo veido išraiška ryžtinga, jis teisingai daro savo darbą, ir išvis čia viskas užbaigta. Mums metas!” Volandas įsako savo svitai palikti Maskvą, nes yra įsitikinęs, jog šis miestas ir šalis liks jam pavaldūs tol, kol čia karaliauja “žmogus ryžtinga veido išraiška”. Šis žmogus – Stalinas. Matyt, tokia tiesmukiška užuomina, kad “didysis vadas ir mokytojas” yra simpatiškas velniui ypatingai išgąsdino paskutinių dviejų romano skyrių klausytojus Gegužės 15 dieną, 1939 metais. Įdomu, kad ši vieta ne mažiau baugino ir vėlesnius romano “Meistras ir Margarita” leidėjus. Nors šis fragmentas buvo įrašytas paskutiniame rankraštyje ir vėliau jo niekas neuždraudė, jis nėra įtrauktas nei į vieną iki šiol išleistų romano pagrindinių tekstų.
O romano gyvenimas tęsiasi… Ir betkoks racionalus šio kūrinio minties bei personažų paaiškinimas jokiu būdu negali būti išbaigtas.