Gregoro gyvenimas ilgą laiką buvo įprastas ir nuobodus. Autorius jaunuolio aplinka pabrėžia jo gyvenimo būdo miesčioniškumą: “Zamza buvo komivojažierius, - ant sienos kabo jo neseniai iš iliustruoto žurnalo iškirptas ir įstatytas į dailius paauksuotus rėmus paveikslas. Jame pavaizduota sėdinti dama su kailine kepure ir kailiniu boa”. Šia detale rašytojas parodo vaikino paviršutinišką pasaulio sampratą - Zamza jaunesnysis norėjo susikurti idealaus gyvenimo viziją, vaikydamasis trumpalaikio grožio, mados, tačiau nesigilindamas į svarbesnius dalykus, tokius kaip, pavyzdžiui, gyvenimo filosofija. Bet kodėl tada jis dirbo darbą, kuris jam pačiam, beje, visai nepatiko: “Jei aš nedirbčiau čia tik dėl tėvų, tai nueičiau pas savo viršininką ir pasakyčiau jam viską, ką apie jį manau”? Galime daryti išvadą, kad Gregoras aukojosi dėl savo šeimos. Nors autorius tai ir akcentuoja, Gregoro altruizmas per tiek laiko virto įpročiu. Jo mintys sukosi tik apie darbą ir sesers mokymąsi konservatorijoje – jaunuolis gyveno materialiame pasaulyje, paskendęs lėkštoje kasdienybėje. Tad galime interpretuoti Gregoro virtimą vabalu kaip primityvios egzistencijos metaforą.
Iki Gregoro metamorfozės jo šeima, jo paties manymu, juo labai rūpinosi, mylėjo ir skyrė daug dėmesio. Tačiau tai yra tik Gregoro bandymas apgauti patį save – tėvas ir motina triūsė namuose, o ir sesuo uždarbį parnešdavo menką. Sprendžiant iš to, kad šeima po Gregoro virtimo vabalu jo negalėjo pakęsti, bijojo, juo šlykštėjosi, galima pasakyti, kad jokių ypatingai šiltų santykių tarp šeimos narių iš tikrųjų nebuvo – tai buvo tik Gregoro iliuzija. Jis ją susikūrė tam, kad turėtų pateisinimą savo aukai. Taigi sesuo, mama ir tėvas lyg ir parazitavo šalia Gregoro (juos galima pavadinti vabalais – iš vidaus tokiais pat, kokiu Gregoras Zamza tapo išorėje). Tai, kas įvyksta tarp šių žmonių, jų santykių, emocijų ir požiūrių pokyčiai irgi yra metamorfozė. Jie lyg pasikeitė vaidmenimis – iš pradžių šeima parazitavo Gregorui pašonėje, vėliau tą patį darė Gregoras. Skirtumas buvo tik tas, kad pirmuoju atveju didesnių ginčų nekildavo – Gregoras dirbo, šeima gyveno ir neblogai sutarė tarpusavy, žodžiu, visiems atrodė, jog taip ir turi būti. Bet kai Gregoras staiga pradėjo nebegaut pinigų, kai nebegalėjo padėti tėvams ir net atvirkščiai – juo pačiu reikėjo rūpintis, tada jis pradedamas vadinti našta. Sesuo pirma prabyla apie pokyčius jų šeimoje: “<…> mums reikia juo atsikratyti. Mes padarėme viską, ką galėjome; mes rūpinomės juo, kentėm jį, mūsų, man atrodo, tikrai nėra kuo kaltinti.” Visi to norėjo; artimieji norėjo pagaliau išsivaduoti nuo papildomo “galvos skausmo”, o Gregoras norėjo išsivaduoti nuo savęs paties. Leisdamas vaikinui numirti, rašytojas labai ryškiai parodė šeimos požiūrį į Gregorą – paskutinėje pastraipoje (po jaunuolio mirties) rašoma, kad tėvai ir sesuo “lengviau atsiduso” ir nusprendė atšvęsti šį įvykį, atidėdami visus darbus ir visai dienai išvykdami į gamtą. Tad Gregoro metamorfoze, vieninteliu fantastikos elementu savo kūrinyje, Kafka atskleidžia tikruosius šeimos narių jausmus, jų savanaudiškumą, nedėkingumą, nesugebėjimą mylėti ir užjausti artimą.
Bulgakovas savo romane “Meistras ir Margarita” fantastikos elementų panaudojo labai daug. Pati kūrinio idėja yra fantastinė – Dievas, Ješua, ir velnias, Volandas, atkeliauja žemėn, bendrauja su žmonėmis. Tačiau daugiausia fantastikos elementų yra susiję su Volandu ir, svarbiausia, su jo svita – visi jie naudoja antgamtines galias, burtus, juodąją magiją. Volando palydovai yra trys: išdaigininkas Begemotas, keistasis “vertėjas” Korovjevas-Fagotas ir žiaurusis Azazelas. Visi šie velniai svečiuojasi Maskvoje ir jų atvykimo priežastys skaitytojui yra neaiškios – teatro Varjetė darbuotojams, pavyzdžiui, jie sako, kad atvyko surengti juodosios magijos seanso, o Berliozui ir Benamiui Volandas papasakoja, jog atvažiavo tyrinėti Herberto Avrilakiečio rankraščių. Iš tikrųjų autorius šiems veikėjams savo kūrinyje suteikia baudžiantį ir pamokantį vaidmenį. Bulgakovas suvokė sovietinės sistemos netobulumą, jis matė, kuo pavirto toje socialinėje aplinkoje gyvęnę žmonės – gobšiais materialistais, nes kiekvienas iš jų galvojo tik apie savo gerovę. Tačiau rašytojas suvokė, kad teisti visuomenę gali tik kažkas aukštesnio už ją – tam netinka žmogus. Objektyviai įvertinti padėtį, įvesti tvarką ir trupučiuką įbauginti nusikaltusius gali tik pašalinis stebėtojas, nedalyvaujantis tų žmonių kasdieniniame gyvenime. Šiam vaidmeniui autorius išsirinko Volandą ir jo svitą.
Velnias kartu su palydovais naudoja savo galias tam, kad pamokytų maskviečius, parodytų blogąsias jų savybes, kurių nesimato kasdienybėje. Tuometinės visuomenės egoizmą, primityvumą, materialumą, absurdišką politinę santvarką skaitytojui parodo velnias ir jo svita. Geriausia tai, aišku, mes galime atpažinti epizode, kur Volandas Varjetė teatre surengia juodosios magijos seansą. Pradžioje jis iš po lubų žeria į žiūrovų salę pinigus: “Visur aidėjo žodis “červoncai, červoncai”, buvo girdėti krykštaujant “ak, ak!” ir linkasmai kikenant. Kai kurie jau ropojo praėjimuose, grabaliodami po kėdėmis. Daugelis, sustoję ant kėdžių, gaudė vinklius, įnoringus popierėlius.” Ši citata puikiai parodo maskviečių materialistiškumą ir nesveiką godumą– užuot palaukę, kol Volandas išsklaidys kerus (jie juk susirinko ne banke, o teatre, pažiūrėti juodosios magijos seanso), žmonės pradeda griebti pinigus, vos ne lipdami vienas kitam per galvas. ”Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu iš ko jie padaryti – iš odos, iš popieriaus, iš aukso ar bronzos. Na lengvabūdžiai… ką darysi…” Na, aišku, yra ir kitų atvejų, kai velniui ar jo palydovams tenka atskleisti žmonių tikrąjį “aš”. Štai, pavyzdžiui, Nikanoras Ivanovičius, po to kai jis paima kyšį, Volando yra išvadinamas “lupikautoju ir sukčiumi”, o apie Stiopą Lichodejevą, Korovjovas-Fagotas papasakoja tokių dalykų, kurių niekas nebūtų pasiryžęs išvardinti garsiai: “<…> apskritai jie paskutiniu metu krečia baisias kiaulystes, naudodamiesi padėtimi kimba prie moterų, nė velnio neveikia, o ką gali veikti, jei visiškai nesigaudo apie reikalus, kurie jiems pavesti. Viršininkams akis muilina!”.
Abu autoriai protestavo prieš kasdienybę, banalumą ir rutiną. Kafka manė, kad šie trys dalykai užgožia žmogaus gerąsias savybes – meilę, rūpestingumą, atsakomybės jausmą. Lieka tik įprastas fizinių poreikių tenkinimas, materialumas, savanaudiškumas. Bulgakovas teigė, kad kasdienybė yra pražūtis, su kuria negalima taikstytis – sukūręs Volandą, jis kovoja su rutina ir žmonėmis, kurie, taip pat, kaip ir Zamza, pavirto primityviais gyviais. Nedidelis skirtumas tarp šių kūrinių yra tai, kad Kafka “Metamorfozėje” nagrinėja tik šeimos tarpusavio santykius, o Bulgakovas imasi narplioti viso miesto socialinės santvarkos. Rašytojai, naudodami savo kūriniuose fantastikos elementus, nuima kaukes nuo žmonių veidų, parodo tikrąją jų mąstyseną ir vertę; autoriai tiek “Metamorfozėje”, tiek “Meistre ir Margaritoje” atskleidžia, kad tradicinę moralę išstumia egoizmas, išnaudojimas ir prievarta.
1310 žodžių
