Platono mint?, kad id?jos gali egzistuoti atskirai nuo
daikt?. Pasak Aristotelio, yra ir material?s daiktai, ir
id?jos, bet jie neegzistuoja kaip atskiri vienetai. Daiktai,
reiškiniai ir id?jos sudaro vientis? visum? vadinam?
s?vokomis. Yra daiktas ar reiškinys - yra jo id?ja ir šie du
komponentai jungiasi ? s?vok?, atsispindin?i? ˛mogaus
prote. Aristotelis bando suderinti materializm? ir
idealizm?. Jo m?nymu tiek idealieji, tiek materialieji
b?ties pradai yra lygiaver?iai ir tarsi susipyn?. Ta?iau ir
Aristotelio kuriamas pasaulio modelis yra artimesnis
idealistinei koncepcijai. Pagal Aristotel?, visatos
egzistavimo pagrindas - energija, kuri yra viso jud?jimo
ir vystymosi šaltinis. To jud?jimo pagrindas - principas "
pirmasis judintojas". Tai pagrindin? ir ribin? prie˛astis
u˛vedanti visa ko egzistavim?.
5. Hegelio idealistin? filosoija
G. Hegelis gyveno 18a. pab - 19a. prad. Vokietijoje.
G?r? al?, mir? nuo choleros. Absoliuti dvasia yra visos
b?ties pradas (tai turinys be formos). Absoliuti dvasia
reiškiasi per savo priešingyb? - material?j?, juslin?
pasaul?. Abs. Dvasios fenomenologija - jos virsmas ?
materiali?s pavidalus. Daugiausia apbsoliu?ios dvasios
yra ˛moguje (prote), ma˛iausiai negyvojoje gamtoje.
ˇmogaus kult?rin?s veiklos formos (menas, religija,
filosofija) - abs. Dvasios gr?˛imo ? save kelias.
6. Materija ir id?ja.
Ontologija yra filosofijos sritis, nagrin?janti
klausimus apie pirminius mus supan?ios tikrov?s
pagrindus. Viskas kas egzistuoja, kaip nors reiškiasi.
B?tis kaip visuma irgi reiškiasi tam tikromis formomis.
Tie b?ties raiškos b?dai yra vad. Pagrindin?mis
ontologin?mis formomis arba b?ties kategorijomis. Dvi iš
j?: Materija ir id?ja, turinys ir forma.
Platono sukurta id?j? teorija buvo ne tik sistema, kuri
??m? ikisokratišk? filosofij?, bet ir minties darinys palik?s
gili? ˛ymi? Vakar? dvasios istorijoje. Platono id?j?
teorijos esm? – nemateriali?, am˛in? ir nekintan?i?
esybi?, id?j? pasaulis. Anot jo, id?jos yra tikrov?s
provaizd˛iai, pagal kuriuos formuojasi regimojo pasaulio
daiktai. Šios id?jos egzistuoja objektyviai,
nepriklausomai nuo m?s? min?i? ar ˛ini?. S?mon? jas
pa˛?sta, o ne nustato. Fizinis pasaulis pavaldus id?j?
pasauliui: jis ?sib?tina tik dalyvaudamas iš tikro
egzistuojan?iame id?j? pasaulyje arba j? m?gd˛iodamas.
Platono filosofijos šerdis yra g?rio id?ja. G?ris
vaizduojamas kaip pagrindas, iš kurio randasi visos
id?jos ir kuris visas jas viršija. G?ris suteikia id?joms
b?t? bei vert?. Jis sukuria pasaulyje tvark?, saik? ir
vienov?. Id?j? pasaulis suvokiamas grynuoju protu,
kuriam nereikia joki? steb?jim?.
Anot Platono, materija yra beform?. Joje
atvaizduojamos id?jos, kurias vad. “tuo, kas ?ima”.kaip
tre?ias asmuo ji ?siterpia tarp b?ties ir tapsmo.
Kadangi proto neturinti id?ja veikia kaip viena iš
prie˛as?i?, id?j? atvaizdas pasaulyje iškreipiamas.
Plotinas materij? vad. ne-esybe. Pati savaime ji
beform?,netvarkinga ir bjauri. Ji labiausiai nutolusi nuo
vienio šviesos, tod?l plotinas kalba apie “materijos
tams?”. Materijos susijungimas su siela u˛temdo dvasi?,
ir siela j?, taip pat viev?, iš kurio ji kilusi, vargiai
be?˛velgia.
Anot Tomo Akvinie?io, materija yra tai, kas savaime
yra neapibr?˛ta, bet gali b?ti ir apibr?˛ta (gali b?ti
formuojama). Materija yra ir daugio pagrindas, nes ta pati
forma gali reikštis ?vairiuose individuose. Forma ir
materija yra ne dvi savarankiškos, viena nuo kitos
atskiriamos b?tyb?s, o yra tai, per k? b?tyb? b?va tai,
kas ji yra. Substancija yra visetas, susidedantis iš formos
ir materijos.
Turinys ir forma.
Heraklitas, antikos filosofas, o v?liau Hegelis tvirtino,
jog forma yra atsitiktinis dalykas turinio at˛vilgiu. Pagal
Aristotel?, forma yra bendras po˛ymis individual?
pavidal? ?gijusiam turiniui. Turinys neegzistuoja be
formos, kaip forma be turinio. Ta?iau forma yra aktyvioji
ir d?sninga b?ties kategorija. O turinys yra pasyvusis
pradas. Aristotelis form? suvokia kaip esm?, o turin? kaip
˛aliavin? med˛iag? arba pasyvi? materij?. Viskas kas
egzistuoja besivystan?i? form? raida. Aristotelio sistemos
pavyzd˛iu Darvinas suk?r? evoliucijos teorij?.
Pasaulis sudarytas iš daikt? bei j? turini?. Daiktai yra
pasaulio substancja, tad jie patys savaime yra paprasti,
nekintami ir nepriklausomi nuo turini?.
Anot T.Akvinie?io, b?tyb?s gali kisti formos
principu, kuris ?galina j? kintant išlikti ta pa?ia konkre?ia
b?tybe, ta pa?ia substancija. Jei forma yra apibr?˛tis, tai
jai kaip papildantis principas reikalinga tai, kas
apibr?˛iama.
7.Pagrindin?s ontologin?s formos.
Ontologija yra filosofijos kryptis nagrin?janti
klausimus apie pirminius mus supan?ios tikrov?s
dalykus. Viskas kas egzistuoja kaip nors reiškiasi. B?tis
kaip visuma irgi reiškiasi tam tikromis formomis. Tie
b?ties raiškos b?dai vadinami pagrindin?mis
ontologin?mis formomis arba b?ties kategorijomis.
B?ties kategorijos: a) materija ir id?ja 2) esm? ir reiškinys
3) k?rinys ir forma 4) prie˛astis 5) laikas 6)s erdv?.
Esm? ir reiškinys Esm? yra vidin?s reiškinio
pagrindas. O reiškinys esm?s matomoji pus?. Esm? yra tai
kas gl?di reiškinyje kaip jo pirmin? prie˛astis ir b?tina to
reiškinio b?tinumo s?lyga. Esm?s ir reiškinio santykius
filosofinio m?stymo dalykuose interpretuojamas
nevienodai. El?jos mokyklos atstovas Platonas teigia,
kad reiškinys yra regenyb?s iliuzija m?stymo nevertas
objektas. Šiuo atveju esm? tapatinama su id?jomis ir
proto s?vokomis.
Aristotelis teigia reiškin? esant tai per k? atsiskleid˛ia
esm?. Esm? visada yra kartu su reiškiniu, atskirai negali
egzistuoti. Pagal Aristotel? b?tina b?ties forma susideda
iš dviej? dali?: aktualiojo ir potencialaus prado.
Aktualusis pradas yra tas kas egzistuoja konkre?iu metu.
Potencialumas gi yra nuolatin? galimyb? tapti vienokias
ar kitokias formas individualiu reiškiniu. 19 a. filosofas
Hegelis teigia, jog reiškinys yra jusliškai ap?iuopiamas,
vienos absoliu?ios esm?s pavidalas. Ši? esm? vadino
absoliu?ia dvasia, protu. Absoliu?ios esm?s d?ka
reiškinys tampa suvokiamas. D?lto egzistuoja reiškini?
tvarka. Tam tikri d?sniai. Kantas, kitas vokie?i?
m?stytojas tuo laiku gyvenantis teig?, jog esm? pati
savaime yra ˛mogaus protui nesuvokiamas ir moksliniai
tyrin?jimais nepatikrintas dalykas. Tod?l esm?s klausim?
reikia išmesti iš mokslinio ir filosofinio tematikos
konteksto. XX a. filosofas Heidegeris atmeta galimyb?
per reiškin? suvokti esm?. Anot jo, mes klaidingai
manome, jog esm? yra reiškinio bazin? prie˛astis.
Kadangi prie˛as?i? gvildenimas niekur neveda. Tiksliau
veda ? niekur. Galutinis pagrindin?s esm?s paieškos
rezultatas yra niekas. Niekas - b?ties pagrindas (Heigeris).
Turinys ir forma Heraklitas, o v?liau Hegelis, tvirtino
jog forma yra atsitiktinis dydis turinio at˛vilgiu. Pagal
Aristotel?, forma yra bendras po˛ymis, individual?
pavidal? ?gijusiam turin?. Turinys neegzistuoja be formos
kaip forma be turinio. Ta?iau forma yra aktyvioji ir
d?sninga b?ties kategorija. O turinys yra pasyvusis
pradas. Aristotelis formas suvokia kaip esm?, o turin?
kaip masyvi? materij?. Viskas kas egzistuoja yra
besivystan?i? form? raida. Aritotelio sistemos pagrindu
Darvinas suk?r? evoliucijos teorij?.
Prie?astis Prie˛astingumas yra tam tikras principas
pagal kur? egzistuoja b?ties formos. Kiekvienas reiškinys
turi savo prie˛ast? yra atsirad?s d?l ka˛ko. Vienas
reiškinys yra kito s?lyga. Aristotelis išskiria dvi
prie˛as?i? r?šis: vidines ir išorines. Vidin?s prie˛astys
skirstomos: formali ir materiali prie˛astis. Išorin?s
skirstomos ?: tikslo ir veikiamoji prie˛astis. Formalioji
prie˛astis atsako ? klausim? kas? t.y. tam tikras reiškinio
planas. Materialioji prie˛astis t.y. klausimas iš ko? t.y.
med˛iagin? išraiška. Veikiamoji prie˛astis atsako ?
klausim? kam veikiant? t.y. išoriniai veiksmai, kurie
paskatina atsirasti tam reiškiniui. Tikslo prie˛astis nusako
kokia yra reiškinio prasm?. Filosofin? tradicija prie˛ast?
suvokianti kaip tiksl? vadinama teologija. Pozicija
teigianti jog visi reiškiniai yra objektyviai susij?
tarpusavio prie˛astingumu yra vadinamas determinizmu.
Tre?ia pozicija neigianti objektyviai egzistuojant
reiškini? prie˛astingumo s?ryš? vadinama –
inderteminizmu.
Erdv? ir laikas Tai yra pagrindiniai mus supan?ios
aplinkos parametrai. Juk viskas kas vykt?, tai vyksta
erdv?je ir laike. Mokslin? bei filosofin? erdv?s ir laiko
problema yra klausimas kiek objektyv?s šie parametrai.
B?tent ar erdv? ir laikas egzistuoja kaip savaiminiai
objektai ar tai yra ˛mogaus s?mon?s kategorijos. Ar erdv?
ir laikas yra ˛moniškieji parametrai. Pagal Emanuel? Kant?
erdv? ir laikas yra prigimties ˛mogaus s?mon?s
kategorijos. Ir jo nuomone netikslinga klausti kas yra
laikas ir erdv? patys savaime u˛ subjekto rib?. Pagal
Leibnico teorij? erdv? yra padalint? k?n? begalin?
visuma. Erdv? yra begalin? – toks jos yra parametras.
Pagal Dekart? erdv? yra vieta, kurioje egzistuoja objektai,
o pati erdv? n?ra joks objektas. Ta?iau kai kurie nauji
fizijkos mokslo atradimai kei?ia klasikin? erdv?s
samprat?. Yra kalbama apie gravitacinio lauko poveik?
erdvei, erdv?s išeikvojimus, spiralin? erdv?, paralelines
erdves. Klasikin? erdv? yra trimat? erdv?, ta?iau pagal
naujas kai kurias fizines teorijas gali b?ti keturmat?,
penkiamat? erdv?. Laikas yra trukm?. ˇmogui laikas – tai
toks trukm?s jutimas, suvokimas ir reglamentavimas.
Aristotelis atkreip? d?mes?, jog dabartis iš esm?s negali
egzistuoti, kadangi laiko trukm? yra nuolatin?. Pagal
Aristotel? dabartis negali egzistuoti, kadangi laiko trukm?
yra nuolatin?, laikas dalijamas ? praeit? ir ateit?. Dabarties
problemas band? išspr?sti viduram˛i? m?stytojas
Aurelijus. Pagal j? egzistuoja ne atskiri praeities, dabarties
ir ateities laikai, bet visi jie yra aktual?s, jie susij? su
dabartimi. Yra dabarties b?tasis laikas, dabarties esamasis
laikas ir dabarties b?simasis laikas. Psichologinis laikas
– tai su ˛mogumi fizine b?sena susijusi laiko pajauta.
Subjektyvus yra ˛mogaus reglamentuotas laikas
prisilaikant prie tam tikro gamtos ciklo. Objektyvus
laikas yra trukm?, ciklas.
8. Filosofijos pa˛inimo teorija. Dekartas.
Kad ˛mogiškasis pa˛inimas yra problematiškas
pasteb?jo senov?s graikai filosofai. Buvo pateikti
argumentai, rodantys, kad ˛mogaus jusl?mis gaunami
duomenys apie tikrov? yra subjektyv?s ir nepatikimi.
Tyrin?jant pa˛inimo teorij?, buvo išskirtos dvi filosof?
pozicijos: (1) teigia, kad pagrindinis ˛mogaus pa˛inimo
instrumentas - protas, abstraktus m?stymas, (2) teigia, jog
tikrasis pa˛inimas - juslinis patyrimas. Pirmoji pozicija
vadinosi racionalizmas, o jos atstovai - racionalistai.
ˇymiausias šios krypties atstovas - Ren? Dekartas
(XVIIa.). Pagal j?, ˛mogaus prote iš prigimties yra
pagrindin?s s?vokos, kurios išpl?tojamos pa˛inimo
procese (iš prigimties yra laiko, erdv?s, t?rio, formos,
santykio formos). Juslinis suvokimas tik pagrind˛ia ir
paryškina m?stymo formas. Kaip sak? pats Dekartas -
pasaulis - mechanizm? visuma, o ˛mogaus protas - tarsi
matematin? matrica.
Pagal racionalist? koncepcij?, m?stymas ˛mogui
duotas a priori (iš anksto), t.y., kaip ikipatyrimin?
savyb?. D?l ?gimto sugeb?jimo m?styti ˛mogus gali
tiksliai ir tiesiogiai pa˛inti objektus. Pa˛inimo turinys yra
objektyvus. Dekartas teigia, kad b?dami vaikais, ˛mon?s
apie j? poj??ius veikusius daiktus skirtingas nuomones
susidar?anks?iau, negu išmoko naudotis visu savo
m?stymo paj?gumu, tod?l, nor?damas ?sitikinti savo
nuomoni? teisingumu, ˛mogus turi viskuo suabejoti,
nes tai yra vienintelis kelias atskirti ties? nuo netiesos.
Taigi, nor?dami surasti ties?, turime suabejoti visais
dalykais, kurie nors kiek sukelia abejoni?, ir laikyti juos
klaidingais tol, kol yra nors ma˛iausia abejon? d?l j?
teisingumo. Ta?iau šis metodas yra nepritaikomas
praktin?je veikloje,. Jis skirtas tik tiems, kurie nori
pa˛inti absoliu?i? ties?. Pirmiausiai abejotini yra
poj??iais patirti dalykai, kadangi n?ra tokio poj??io,
kuris nors kart? m?s? neapgaut?. Taip pat galima
suabejoti ir matematikos ?rodymais, nes juos suk?r?
˛mon?s, kuriems b?dinga klysti.
Bet labiausiai suabejoti Dekartas si?lo Dievo
egzistavimu. Pasak jo, jei Dievas mus suk?r?, tai jis
specialiai mus padar? klystan?iais ( nes jis visagalis, gali
padaryti k? nori ). Tuomet jis laisvai gal?jo mums leisti
klysti nuolat. Iš kitos pus?s, jei tarsime, kad mes
egzistuojame be Dievo pagalbos, tai tuo menkesniu
laikysime savo k?r?j?, kuo didesn? bus tikimyb?, kad
esame tokie netobuli, jog visada klystame.
Taigi, atmetus visk?, kuo suabejojome, nelieka nei
˛em?s, nei Dievo, nei dangaus ir kad mes patys neturime
k?no Ta?iau negal?sime teigti, kad mes neegzistuojame,
nes, Dekarto teigimu: ”aš m?stau, vadinasi, aš
egzistuoju”. Tai yra tiesiausias kelias pa˛inti k?no ir
sielos skirtingum?. Kadangi m?stymas neatsiejamas nuo
sielos, tai j? galime pa˛inti geriau nei k?n?.
9. D. Hiumo empiristin? gnoseologija
Empyrizmo atstovai - Lokas, Berklis, Hiumas, Hobsas.
Teig?, kad ˛mogus pasaul? pa˛?sta tik jusl?mis. Tikras
pa˛inimas ?gyjamas tik juslinio patyrimo keliu ir
˛inojimas yra per poj??ius ?gyto patyrimo turinys. ˇini?
apie tikrov? turinys visiškai priklauso nuo individuali?
˛moni? poj??i?, tod?l pa˛inimas yra subjektyvus.
D. Hiumas sak? : kiekvienas lengvai sutiks, kad yra
didelis skirtumas tarp proto suvokim? ,kai ˛mogus
ken?ia d?l pernelyg didelio karrš?io arba jau?ia
malonum? ,teikiam? šilumos ir kai po to jis š? poj?t?
prisimena arba numato j? vaizduoteje .Šie sugeb?jimai
gali m?gd˛ioti arba kopijuoti jutim? suvokimus bet
niekada negali visiškai pasiekti ju pirminio poju?io
jegos ir gyvumo .Galime ?sitikinti,kad panašus skirtumas
b?dingas ir visiems kitiems proto suvokimams .?niršio
apimtas ˛mogus yra skatinamas veikti visiškai kitaip nei
tas ,kuris tik galvoja apie ši? emocij? Kai mes mastome
apie buvusius savo jausmus ir afektus ,m?s? mintys yra
ištikimas veidrodis teisingai atspindintis savo objektus
ta?iau jos naudojamos spalvos yra silpnos ir blankios
palyginti su tomis ,kuriomis puoš?si m?s? pirminiai
suvokimai .rpoto suvokimus galime suskirstyti ? 2 klases
:ne tokie stipr?s vad. Mintimis arba idejomis Kitai r?šiai
pavad. nera ,todel pavadinkime juos ?spud˛iais Terminu
ispudis aš vad. Visus m?s? gyvesnius suvokimus .Vis?
m?stymo med˛iaga mums pateikia išoriniai arba vidiniai
jutimai ir tik jos sumaišymas ir sujungimas priklauso nuo
proto ir valios mes visuomet matome kad jos yra
suskaidomos ?? tokias paprastas idejas ,kurios kurios
buvo nukopijuotos nuo ankstesnio poju?io ar jausmo
.Jeigu atsitinka taip kad del organo defekto ˛mogus
negali suvokti kurios nors r?šies poj??i? tai jis menkai
tesuvokia ir atitinkamas idejas Aklas ˛mogus negali
susidaryti spav? s?vokos ,kur?ias gars? Sugr?˛inkite
kiekvienam iš j? t? jutim? kurio jis neturi atverdami nauja
ideja jo poju?iams jus kartu atversite duris idejoms ir jam
bus nesunku ?sivaiduiti tuos objektus .Tas pats b?na ir
tuo atveju kai objektas galintis sukelti kur? nors pojuti
niekada jutimo organo nebuvo patirtas .Lengva sutikti
kad kitos butybes gali tureti daugybe jausmu apie
kuriuos mes negalime tureti jokio supratimo nes ju idejos
niekada nebuvo mums idiegtos tuo vieninteliu b?du
kuriuo ideja gali patekti ? prot? : per tikra išgyvenima ir
poj?ti Ta?iau yra vienas visam tam prieštaraujantis
reiškinys ,kuris gali ?rodyti kad n?ra absoliu?iai
ne?manoma kad idejos kiltu nepriklausomai nuo
atitinkamu ispud˛i? .Visi lengvai sutiks kad ?vairios
atskiros spalvos idejos petenkan?ios per akis ir garso
idejos kurias pateikia ausysištikr?j? yra skirtingos nors
kartu ir panašios .Visos idejos ypa? abstrak?ios ,
nat?raliai yra silpnos ir neaiškios .Protas menkai jas
?sisamonina .jos lengvai gali b?ti supainiotos su kitomis
? jas panašiomis idejomis ir jeigu mes da˛nai vartojame
kok? nors termin? esame link? ?sivaizduoti kad su juo
susijusi konkreti ideja .Priešingai visi ?sp?d˛iai ,visi
poj??iai ir išoriniai ir vidiniai yra stipr?s ir gyvi Ribos
tarp j? yra tiksliau nubr?˛tos ir del ju suklysti ar apsirikti
n?ra lengva .
Skeptines idejos del proto operacij?
Visi ˛mogaus proto ar tirin?jimo objektai pagal savo
prigimt? gali b?ti skirstomi ? 2 r?šis :”idej? satykius “ir”
faktus”. 1 r?šiai priklauso geometrijos algebros ir
aritmetikos mokslai ir kiekvienas teiginys kuris arba
intuityviai arba demonstratyviai yra tikras . Faktai kurie
sudaro antraj?j? ˛mogaus proto objekt? r?š? patvirtinami
kitokiu b?du ir kad ir kokios akivaizd˛ios mums b?t? j?
tiesos j? akivaizdumas yra kitokio pob?d˛io nei pirm?j?
.Kiekvieno fakto priešingyb? visada yra galima ,nes ji
niekada ji niekada nesuponuoja prieštaravimo ir proto
gali b?ti ?sivaizduojama taip pat lengvai ir aiškiai tarsi
visa tai atitikt? tikrov? .Visos išvados apie faktus ,matyt
yra pagr?stos prie˛asties ir padarynio santykiu Tik
remdamiesi šiuo santykiu mes galime per˛engti
akivaizd˛ius m?s? atminties ir ir jutim? liudijimus
.Prie˛astys ir padariniai atrandami ne protu ,o patyrimu .
Duokime 2 glotnius marmuro gabalus ˛mogui ,kuris
neturi jokio supratimo apie gamtos filisofij? ; jis
niekuomet neišsiaiškins ,kad jie taip priglus vienas prie
kito ,jog reik?s didel?s j?gos norint juos atskirti tiesia
linija ta?iau jie labai ma˛ai priešinsis spaud˛iami iš šono
,?vikiai kurie nelabai analogiški ?prastai gamtos tvarkai
yra pa˛?stami tik patyrimu
Kiekvienas padarinys yra ?vykis ,kuris skiriasi nuo
prie˛asties .Tod?l negalima jo surasti prie˛astyje , ir
pirminis apriorinis jo išgalvojimas ar ?sivaizdavimas yra
visiškai savavališkas .Pripa˛?stama ,kad did˛iausia
˛mogaus proto pastanga – tai bandymas supaprastinti
principus ,sukelian?ius gamtos reiškinius
,irsamprotavimais , grid˛iamais analogija ,patyrimu ir
steb?jimu ,daugyb? atskir? padarini?susieti su keletu
bendr? prie˛as?i? .Tobuliausia gamtos filosofija tik
trumpam ?veikia m?s? ne˛inojim? ,o tobuliausia moral?s
ar metafizin? filosofija ,ko gero, tik padeda atskleisti vis
didesnes to ne˛inojimo dalis .Taigi ˛mogaus aklumo ir
silpnumo reg?jimas yra visos filosofijos rezultatas – jis
išnyra prieš mus kiekviename˛ingsnyje , nepaisant vis?
m?s? pastang? joi išvengti ar nuo išsisukti.
10. Kanto pa˛inimo teorija
Kanto prielaidos artimos empyrizmui, bet jis atmeta
kraštutin? subjektyvizm?. Jo teorijose prielaida yra
teigintys, kad daiktas savaime yra nepa˛intinas ir
pa˛inimas - tai subjekto santykis su objektu. Pa˛inimo
tyrinys yra jusliškai ap?iuopiamaaas, m?stymo analiz?s
b?du perdirbtas vaizdinys ˛mogaus samon?je. ˇmogus
pasaul? pa˛?sta objektyvia, bet tai n?ra veidrodinis
objekt? atspindys - tai ˛mogišk?j? poj??i? paveiktas
objekto modelis.
Pa˛inimas iki patyrimo vadinamas a prioriniu
˛inojimu, ˛inojimas ?gytas patyrimo keliu - a
posteriorinis ˛inojimas. ˇmogaus protas patyrimo keliu
gautus duomenis analizuoja taikydamas prie erdv?s ir
laiko kategorij? (jos yra a priorin?s pa˛inimo formos).
Kantas pa˛inimo turin? skirtsto ?: (1) sintetinius
sprendinius (tai pa˛inimas a posteriori; tokie sprendiniai,
kuriuos b?tina pagr?sti patyrimo b?du gautais
duomenimis) ir (2) analitinius sprendinius (tai a priori
˛inojimas).
Pa˛inimo procesas vyksta darant (1) a prioriniu
sintetinius sprendinius - mat veiksmus (formul?s ir
aksiomos funkcionuoja kaip ˛inojimas, bet galima
atrinkti j? empyrin? kilm?) ir (2) analitinius a
posteriorinius sprendinius - fizikos ˛inios (abstrak?iomis
savokomis naudojames patyrimo keliu gautiems
duomenims tvarkyti). Grynas mastymas ar grynas
pa˛inimas neegzistuoja. Realiame pa˛inimo procese abi
formos atlieka lygiavert? vaidmen?.
11. Pozityvistin? pa˛inimo teorija
Moderniosios filosofijos kryptys - pozityvizmas,
marksizmas, fenomenologija, egzistencializmas,
gyvenimo filosofija, psichoanaliz?s filosofija, etc.
Pozityvistin? filosofin? kryptis, kurios pagrindin?
tema buvo ˛mogaus pa˛inimo problemos klausimas.
Pozityvizmo tradicija remiasi empyristais ir Kantu. Ši
srov? atsiranda 19 a. viduryje. Ši kryptis yra viena iš
dominuojan?i? ir dabar (vakar? tradicijoj). Egzistuoja
Klasikinis, Naujasis (Neo-Pozityvizmas),
Postpozityvizmas ( Analitin? filosofija). Klasikinis
pozityvizmas Pradininkai yra Augustas Kontas, D˛.S.
Milis ir D. Spenseris. Šie m?stytojai išk?l? u˛davin? -
abstrak?i? filosofij? paversti praktišku pozityviu mokslu.
Filosofij? jie suprato kaip teorij?, kuri? b?t? galima
pritaikyti su ˛mogaus praktine veikla susijusiems
mokslams (gamtos mokslai ir tikslieji mokslai).
Pozityvizmas vis? pirma atmeta klasikin?s filosofijos
polink? ? abstrak?ias spekuliacijas ir kategoriškai atmeta
bet kok? metafizin? m?stymo b?d?
Bruo˛ai: (1) Materializmas ir (2) empyrizmas.
Pozityvistai vis? pirma remiasi empyriniu pa˛inimu.
Pozityvistai atmeta abstrak?ias išvadas kaip pa˛inimo
priemon?. Pozityvistai atmeta bet kokias išvadas, kurios
yra neprieinamos jusliniam patyrimui arba nepatikrinamos
mokslinio eksperimento keliu. “Faktai yra pa˛ystami tik
per patyrim?” - Kantas. Abstrakcijos yra nuomon? o ne
faktai. (3) Scientizmas - pozityvistai pripa˛?sta tik faktais
ir eksperimentais pagr?st? moksl?. Tokiu atveju, anot
pozityvist?, filosofija iš abstraktaus metafizinio m?stymo
turi pateikti moxlini? fakt? interpretavimo teorij? (tai
filosofijos metodologin? f-ja). (4) Reliatyvizmas - siekia
sukurti absoliu?iai tixli? mokslin? kalb?, kad išvengt?
subjektyvumo pa˛ystant objekt?.
Pagrindinis analitin?s filosofijos pa˛inimo objektas
yra faktai. Analitin? filosofija band? sukurti login?
teorij?, pateikti universali? fakt? interpretavimo sistem?.
12. Fenomenologinis pa?inimo metodas.
Fenomenologija - mokslas apie reiškin?, atsirado 20a.
prad˛ioje. E.Husebelis, R.Ingartenas. Šaknys: Kanto
pa˛inimo teorija ir pozityvizmas. Tai daugiau pa˛inimo
metodas nei savarankiška filosofijos kryptis, mokykla.
Fenologijos Objektas pa˛?stamas pro išorin?
empyrin? sluoksn?, ?siskverbus ? jo esm?. Nematomoji
reiškinio esm? - eidetinis vaizdas. Tas išorinis sluoksnis
yra nuoroda ? esm?,? eidetin? vaizd?. Norint su˛inoti,
kod?l tai vyksta, reikia neapsiriboti tuo matomu vaizdu.
Eidetin? redukcija – empyrinio sluoksnio nu?mimas (tai
tam tikras minties judesys kai atmetus t?, akivaizd?
empyrin? sluoksn?,
skverbiamasi ? to reiškinio esm?).Empyrinis suoksnis yra
tik nuoroda, pretekstas pa˛inti esm?. (tarkim yra 2 karv?s
prieina dar viena. Esm? - 2+1=3; empyrinis vaizdas
kav?s.)
13. filosofin? antropologija. ˇmogaus koncepcija.
Svarstant b?ties ir jos pa˛inimo problemas nat?raliai
iškyla klausimas ir apie pa˛?stant?j? subjekt?, t.y. ˛mog?.
Filosofines ˛mogaus koncepcijas aptaria filosofijos
aspektas – antropologija. ˇmogaus problemas vienas
pirm?j? išk?l? Sokratas. Sokrato filosofija yra
subjektyvizuota, jai didel? ?tak? tur?jo sofist? ir cinik?
fil. mokyklos. Cinikai protestavo prieš susvetim?jim?,
biurokratin? po˛i?r? ? ˛mog?, jie k?l? ˛mogaus vertybes
(˛ymus cinikas - Diogenas). Sokrato filosofijos
u˛davinys buvo surasti universal? ˛mogiškosios laim?s
recept?. Jo filosofija buvo etin? fil.
Krikš?ionyb? radikaliai pakei?ia vyravusi? ˛mogaus
esm?s sanprat?. Antikoje ˛mogus suvokiamas kaip
specifin?, ta?iau neatsiejama materialiosios gamtos dalis.
Prioritetas - k?niškai biologinei ˛mogaus prigim?iai.
Krikš?ionyb? remiasi prielaida, kad ˛mogus sukurtas
pagal Dievo paveiksl? - ˛mogus krikš?ionyb?je turi di
privilegijas: (1) nemirting? siel? ir ˛mogui Kristaus
pavyzd˛iu (2) suteikiama aukš?iausia vert?. Tokia
˛mogaus kaip dievo priveligijuoto tvarinio sanprata
apsprend˛ia ˛mogiškosios asmenyb?s pagrindus.
D?l ankstyosios krikš?ionyb?s savito interpretavimo,
dvasin?s veryb?s buvo priešpastatomos materialiajai
˛mogaus gyvenimo pusei. Klasikiniu laikotarpiu banoma
ieškoti pusiausvyros. Tomas Akvinietis teigia, kad
˛mogui k?n? irgi dave Dievas ir jo nereikia niekinti.
Surasti k?no ir sielos harmonij? tomas band?
pasitelkdamas Aristotelio fil. Pasak Tomo - k?nas yra
forma ir siela yra turinys, juos ˛mogus gauna iš dievo,
gamtos. Pasak jo krikš?ioni? pareiga yra labiau r?pintis
dvasiniu turiniu.
14. Egzistencin? filosofija
Tai viena iš vyraujan?i? modernios filosofijos
kryp?i?.Pradininkas XIXa. Prad˛ios danu filosofas
Sieronas Kierkegoras, ta?iau kaip atskira filosofin? srov?
susiformavo XX a. antroje pus?je.Did˛iausi? ?tak? Vakar?
pasaulio kult?rai ir socialinei min?iai padar? 6-7
dešimtmety.Egzistencializmas padar? didel? ?tak?
kult?riniam
gyvenimui,menui,literat?rai,politikai.Ideologijos
pagrindas tapo hipi? jud?jimui bei student?
revoliucijoms.
Tai antropologin? filosofija,orientuota ? asmenyb?s
problemas.Šiai filosofijai nesvarbu ,kas yra ko prad˛ia
.Svarbu,kas šioje aplinkoje yra ˛mogaus
pagrindas.Sieronas pradeda filosofij? nuo Hegelio
kritikos.Jis pradeda nuo ˛mogaus esm?s problemos.Kas
yra ˛mogaus esm??N?ra vienareikšmio atsakymo.Tai gali
b?ti m?stantis gyvulys,Dievo k?rinys.Jis daro
išvad?,kad ˛mogaus esm?-absoliuti galimyb?.Tuo,kuo
˛mogus tampa,priklauso nuo pasirinkimo,o pasirinkimas-
viena iš pagrindini? egzistencializmo s?vok?.Pradin?s
išeities situacija,kuri paskatina pasirnkim?,vadinama
situacija “arba,arba”.Realizavus pasirinkim?,prarandama
alternatyva,galimyb? sugr?˛ti atgal .
Klasikinis egzistencialzmo laikotarpis.Antro etapo
(brandaus ,XX a. pab.)pagr.atstovai (ateistinis ir
krikš?ioniškasis
egzistencializmas):vok.M.Heidegeris,pranc. rašytojai ir
filosofai ˇ.P.Sartras ir A.Kamiu ,Karlas
Jaspersas(vok.),prnc?zas ˇ.Marlo-Ponti.Krikš?ioniškasis
egzistencializmas tur?jo diel? ?tak? ir lietuvi? išeivijos
filosofams:A.Maceinai ir J.Girniui.
Pagal Heideger? ,˛mogau esm? mulemia ribin?s
situacijos t.y. liga,dvas. sukr?timas,mirtis.Pati
esmingiausia ˛mogaus ribin? situacija-mirties
situacija.Esmingiausia tai,kad gyvenimas trumpas.Jam
turi b?ti suteiktas svoris ir esm?.Bet egzistuoja mirtis,ji
yra ta riba kuri visk? apsprend˛ia.Mirties akivaizdoje
vyksta egzistencijos nuskaidr?jimas-˛mogui tada atsiveria
tkrasis “jis” pa?iam sau.Bet kieno kito mirtis yra
beprasmyb?.Mirtis turi teigiam? savyb?-ji absoliu?iai
individuali.Mirtis vienintel? situacija lieka pats su savimi
ir tada jis gali pasakyti,kokia buvo jo gyvenimo prasm?.
Dar viena egzistencin?s filosofijos tema-˛mogaus
susvetim?jimo problema.Pagal egzistencialistus technin?
civilizacija iššaukia ˛moni? tarpusavio
susvetim?jim?.Remdamiesi šia prielaida jie kritikuoja
Vakar? vartotojišk? pasirinkim?.
Vakar? filosofin?j tradicijoj egzistencializmas yra
suvokiamas kaip individualistin? ir “maištaujanti”
filosofija.Maišto motyvas ypa? ryškus prnc.Albero
Kamiu filosofijoj.Savo filosofij? išd?sto pagal Sizifo mito
alegorij?.Kamiu ˛mogaus gyvenim? su absurdišku Sizifo
darbu.Išeitis iš absurdo situacijos-kova su gyvenimo
absurdu.Kova baigiasi mirtim.Tai taip pat
absurdas.Išeities n?ra,bet kovoje su beprasmybe yra
esm?.ˇmogus-maištaujanti esyb?.ˇmogaus prigimtis-
maištauti.
Egzistencializmas padar? lemiam? ?tak? dar vienai
filosofijos kryp?iai-gyvenimo filosofijai.
15. F. Ny?? ir Gyvenimo filosofija
Tai viena moderniosios fil-os kryp?i?. Atstovai:
Šopenhaueris, Ny??. Abu vokie?iai, filosofavimo tema
panaši: ˛emiškas ˛mogaus gyvenimas. Suvokimas
˛mogaus, kaip gamtos dalies. ˇmogus – iracionali
instinktu valdoma b?tyb?. ˇmogišk?j? aplink? Šopen. ir
Ny?? vadino gyvenimo srautu. Tai jausmai, instinktai,
troškimai, valia. Viskas, kas susij? su ˛mogaus jusl?mis.
Š. ir N. pozicijos panašios, bet išvados visiškai
skirtingos. Šopenhaueriui ?tak? padar? senov?s ryt?,
ypa? ind?, fil-a. Jo fil-a – ryt? ir vakar? m?stymo sintez?.
Jo d?ka prasid?jo dom?jimasis ryt? tradicijom vakaruose.
Pagal ryt? fil-? tiek atskiro ˛mogaus, tiek visos
civilizacijos likimas yra nulemtas iš anksto. ˇmogus,
anot Šop., turi prisitaikyti prie likimo, susitaikyti su juo.
Tada pasiekiama laim?.
Pagal Ny??, ˛mogaus likim? nulemia jo subjektyvi
valia. Kuo ˛mogaus valia stipresn?, tuo daugiau šans?
yra jam ?sitvirtinti aplinkoje. Pagal N., ˛moni?
visuomen?j galioja tas pats pagr. d?snis, kaip ir gamtoje
– stipresniojo išlikimas. Ny?? buvo aršus savo laikme?io
kult?rini?, sosialini? ir ypa? moralini? papro?i? kritikas.
Jo ?sitikinimu, ?prastin?s moral?s normos, g?rio ir blogio
kategorijos yra išsigimusios, nes prieštarauja ˛mogaus
prigim?iai. Kalb?damas apie prigimt? N. tur?jo galvoje
biologinius instinktus, jusliškum?, ˛mogišk?j? ego.
Instinktyvi?j? ˛mogaus pus? N. priešpastato moral?s
dogmomis sukaustytam racionaliam protui. Pagal N.,
veidmainiškos, ˛mogaus prigimt? slopinan?ios moral?s
šaltinis yra krikš?ionyb?. Tod?l jo aršiausia kritika
nukreipta prieš krikš-?. Ji iškelia silpn?j?, verg? moral?,
versdama toki? dogm? laikytis ir stipriuosius.
Krikš?ioniškoji ˛mogaus, kaip nuolankaus Dievo tarno,
koncepcija Ny?ei nepriimtina iš principo, tod?l jis
skelbia, kad ˛mogus turi klausyti savo instinkt?, ne
dogm?. Jis skelb? intelektualin? program?, kuri skelb?
naujas vertybes, t.y. ragino atsisakyti vertybi? su
krikš?ioniškais principais. ˇmogaus valios, troškim?
laisv?. Ny?? ragino sukurti nauj? ˛moni? ras?, kuri
išsiver˛t? iš krikš?ioniškosios moral?s norm? ir kuriai
negaliot? ?prastos g?rio ir blogio kategorijos. Šios ras?s
simbolis – ant˛mogis. “ˇmogus yra tai, k? reikia
sunaikinti. Teateinie ant˛mogi? karalyst?”. Pagr. veikalai:
“Taip kalb?jo Zaratustra”, “Anapus g?rio ir blogio”,
“Antikristas”.
Oponentai Ny?ei priekaištavo, kad jis garbina
laukinius instinktus ir gyvulišk? egoizm?. Fiziologin?s
prigimties Ny?? nelaiko tr?kumu. Ant˛mogio moral? turi
b?ti grind˛iama t? instinkt? išlaisvinimu, prisitaikymu
prie tos laisv?s. Kalb?damas apie ant˛mog?, N. pabr?˛?,
kad jis neturi omeny biologiškai išvestos ras?s.
Ant˛mogiškumas apibr?˛iamas kaip psichologiškai stipri
asmenyb?, kaip ˛mogus individualistas, kuris atmeta bet
kokias sustabar?jusias dogmas. Naujoji ras? – tai stipri?
individualistini? asmenybi? visuomen?.
Ant˛mogiškumas – tai sugeb?jimas atsipl?šti nuo
vidutinyb?s, pakilt virš jos.
Pagal N., aukš?iausias, kosminis, visa k? kuriantis
principas yra valia. Gyvenimo variklis – gaivališk? vali?
kova. kieno valia laimi, tas ir diktuoja moral?s normas.
Aukš?iausia laisvos valios išraiška – valia valdyti, o jos
?sik?nijimas – vald˛ia – aukš?iausias “tikro ˛mogaus”
tikslas, tod?l vald˛ia b?tinai turi b?ti sutelkta ant˛mogio
rankose. Tam pasiekti pagr. kli?tis – krikš?ionyb?,
kurios šaltiniai, anot N., yra vergiškumas, nuolankumas
ir paklusnumas. B?tent tos ˛mogaus prigimt?
iškreipian?ios ideologijos neš?jai yra silpnieji ir moterys.
Ny??s š?kiai: “Jei eini pas moter?, pasiimk biz?n?”.
“Dievas mir?”.
16.Marksistin? ˛mogaus koncepcija
Marksizmo prioritetas – ˛mogaus lygyb?s id?ja.
Kalbama apie socialin? lygyb?. Kryptis atsirado
Vokietijoj. Marksizmas dar vadinamas dialektiniu
materializmu. Marksizmo išeities taškas (prielaida) yra ta,
kad ˛mogus suvokiamas ne abstrak?iai ir ne kaip asmuo.
Marksui neturejo reikšm?s, kas yra ˛mogus. Tai tik
visuomenini? santyki? visuma. M-as pripa˛?sta vien tik
fizin?, biologin? ˛mogaus prigimt?. Bet kokios kalbos
apie Diev?, siel? m-as atmeta. ˇmogus suvokiamas kaip
biologin? b?tyb?, civilizuota, tod?l gyvenanti
visuomen?j. Tuo ir skiriasi nuo gyvuli?. Pagal Marks?,
˛mogaus ir visuomen?s pagrindas yra ekonomika. Tai,
kas n?ra ekonomika, yra dvasin?s veiklos formos. Visose
tokiose formose marksistai ?˛velgia ekonomin? pagrind?,
interes?. Ekonominiai interesai yra skirtingi, tod?l kad
skirtinga ˛moni? socialin? pad?tis. Social. nelygyb?s
pagrindas yra gamybos priemoni? nuosavyb?. Tie, kurie
turi gamybos priemones, yra išnaudotojai, kurie jos
neturi – išnaudojamieji arba proletarai. Atsiranda klasi?
kova tarp išnaudotoj? ir proletar?. Klasi? kovos išdava
– revoliucija, kuri turi panaikinti priva?i? gamybos
priemoni? nuosavyb?. Turi b?ti ?vesta kolektyvin? gam.
priemoni? nuosavyb?.
# 1
