Mykoliuko-Mykolo paveikslas Juozo Tomo-Vaiþganto apysakoje "Dëdës ir dëdienës"
Mykoliuko-Mykolo paveikslas Juozo Tomo-Vaižganto apysakoje “Dėdės ir dėdienės” Juozas Tumas-Vaižgantas savo apysaką pradeda įžanga, kurioje pristato keistą ir sunkiai šių laikų žmogui suvokiamą socialinį tipą – “dėdes ir dėdienes”: “Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę.” Vaižgantas pasakoja ne apie tokius dėdes ir dėdienes pas kuriuos drąsiai “užvažiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi (…)”. Jis pasakoja apie šeimoje “atliekamus”, neapmokamus samdinius, niekuomet dėkingumo nesulaukiančius gimines. Giliai širdyje vyksta aplinkiniams nematomos, bet skaudžiai ir giliai išgyvenamos asmeninės dramos. Šiam socialiniam tipui priklauso ir apysakos veikėjas Mykoliukas-Mykolas. Mykoliuko personažas ypatingas tuo, kad jis ryškiai kinta visos apysakos metu. Skaitytojas seka jo asmenybės pasikeitimus ir išgyvenimus. Pirmą kartą Mykoliuką pamatome tokį:”O “Mykoliukas” – jau visas Mykolas. Jam arti trijų dešimtų.” Keista, trisdešimties metų vyrą vadinamą mažybiniu
vardu, galima būtų įsivaizduoti paliegusį, silpną ir dėl to taip šaukiamą, bet ne –“jis gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali.” Tai kodėl jis Mykoliukas? Tikrai ne iš meilumo jį taip šaukia: “niekas jo nepamalonino nei šiandien, nei bet kada per visą jo amžių; niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą; juoba nieks nė gražiu žodžiu neatlygino.” Tokioje aplinkoje žmogus turėtų jaustis įskaudintas, nevertinamas ir nelaimingas. Tačiau Mykoliukas šypsosi, nors ir “visai ne šiam pasauliui”. Būtent ta šypsena ir išreiškia Mykoliuko susitaikymą su gyvenimo jam užversta našta, kurią jis neša nesiskųsdamas. Tai pagrindinė ...
This is a preview of the whole essay
vardu, galima būtų įsivaizduoti paliegusį, silpną ir dėl to taip šaukiamą, bet ne –“jis gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali.” Tai kodėl jis Mykoliukas? Tikrai ne iš meilumo jį taip šaukia: “niekas jo nepamalonino nei šiandien, nei bet kada per visą jo amžių; niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą; juoba nieks nė gražiu žodžiu neatlygino.” Tokioje aplinkoje žmogus turėtų jaustis įskaudintas, nevertinamas ir nelaimingas. Tačiau Mykoliukas šypsosi, nors ir “visai ne šiam pasauliui”. Būtent ta šypsena ir išreiškia Mykoliuko susitaikymą su gyvenimo jam užversta našta, kurią jis neša nesiskųsdamas. Tai pagrindinė Mykoliuko charakterio savybė, didele dalimi nulėmusi jo gyvenimą. Pabrėžiamas ypatingas veikėjo ryšys su gamta. Kitiems neregimą bendravimo su kitu pasauliu būdą ryškiausiai atskleidžia paprastutė Mykoliuko smuiku čirpinama melodija: “ Lygiai taip pat (…) čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs.” Vienintelį kartą savo gyvenime Mykoliukas pabunda iš to pragaištingo sąstingio. Savo vertę suvokti jam padeda meilė. Mykoliukas, būdamas visai gražios išvaizdos: “juodi juodi plaukeliai(…) , tamsus tamsus veidelis (…), graži graži lietuviška noselė”, visai lengvai būtų galėjęs susitvarkyti savo gyvenimą, vesti mylinčią žmoną, susilaukti vaikų. Mykoliukas pasiaukoja dėl savo brolio šeimos. Jis suvokia, kad be jo ūkis neišsilaikys. Meilė jį paverčia iš Mykoliuko “dėde Mykolu”, subrandina ir užaugina. Vardo pasikeitimas dar kartą išreiškia Mykoliuko charakterio dvilypumą, kurį paryškina nelaimingos meilės jausmas. Jei jaunystėje jis buvo Mykoliukas, kitų nesuprastas, savo pasaulyje gyvenantis, visus darbus nudirbantis ir , regis, jokio vidinio orumo neturintis, tai po trisdešimties metų, užsitraukus širdies žaizdoms, matome jau nebe pastumdėlį Mykoliuką, o nepakeičiamą darbininką, kiek iš aukšto į visus žiūrintį, kitų pagarbos užsitarnavusį, nors vis taip pat nesuprastą ir dėkingumo nesulaukiantį dėdę Mykolą, Dzidorių Artoją. Tai meilė pakeičia pakopą, ant kurios stovi Mykoliukas. Jaunystėje nusižeminusį ir su viskuo sutinkantį, jį iškelia aukščiau kitų. Išoriškai Mykoliukas nelabai tepasikeičia. Tai jo vidus “priauga” išorę. Mykoliuko vidinį pasaulį užgrūdino jo paties valia ir sugebėjimas atsisakyti meilės vardan brolio šeimos, iš kurios jis nelaukė ir nepatyrė jokio dėkingumo. Pergalėjęs save, giliai paslėpęs savo jausmą, Mykoliukas subręsta, įgauna vidinio orumo ir atsparumo išoriniam pasauliui. Save įprasmindamas darbe, Mykolas išoriškai įprasmina ir savo gyvenimą, nors savo vidumi jis jaučia, jog “gyvenimas tik per jį persirito neužkliudydamas”. Apie Mykolo atsiskyrimą nuo žemiškojo gyvenimo byloja ir jo portretas antrojoje apysakos dalyje : “Palaidi, ant kelnių išskleisti kaip rusų marškiniai plakasi pakinkliuose (…) krūtinėje prasiskėtę, rodė ją nežmoniškai apaugusią juodais plaukais (…) Tai darė įspūdžio, lyg užantyje tebūtų buvus tuštuma, ne kūnas.” Ne veltui autorius įpina tokį palyginimą. Taip dar kartą pabrėžiamas Mykolo atsiskyrimas nuo materialaus pasaulio. Kūno tarsi nėra, bet jaučiama didžiulė jėga, kuri sklinda iš vidaus. Ir naujoji Mykolo pravardė apie tai kalba – Dzidorius Artojas… Šventojo vardu ne kiekvienas vadinamas, ne veltui ir Mykolui ta pravardė “prilipo”. Išsiskyrusi buitinė ir dvasinė plotmė liudija keistą ir tragišką žmogaus likimą. Meilė jį pakylėja aukštyn, tačiau per aukštai, kad jis būtų galėjęs džiaugtis gyvenimu ir būti laimingas.”(…) Dzidorius Artojas gyveno žmonėms ir su žmonėmis. Pats sau jis visai kitaip gyveno (…).” Mykolas sielvartingai susitaiko su likimu, guosdamasis praeities prisiminimais, tyliai slėpdamas širdyje gražų jausmą. Jis nedaro jokios nuodėmės, jis nemyli ištekėjusios moters, tik su liūdesiu savyje nešiojasi jaunystės meilę, tarsi brangią dovaną, brangiausią, kokią tik buvo gavęs ar galėjo gauti. Mykoliukas-Mykolas, Dzidorius Artojas – tai gyva vidinė žmogaus drama, kurią atskleidžia Vaižgantas savo apysakoje. Aplinkybių suvaržytas žmogus savyje nešiojasi neįkainojamą brangenybę, jam vienam tesuprantamą ir kita nepakeičiamą. Kaimo aplinkoje, paprasčiausiomis aplinkybėmis meistriškai sukeliama vidinių išgyvenimų audra. Tai ne tik visapusiškai pristatytas socialinis tipas, bet ir atidus žvilgsnis į žmogaus buities ir dvasinį pasaulį skiriančią bedugnę.
