Turkish etchnic problems

University Degree Social studies

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS

POLITOLOGIJOS KATEDRA

REFERATAS

“Turkijos etninė problema – Alevitų bendruomenė ”

Atliko:

Politikos Mokslų ir Diplomatijos Fakulteto

3kurso studentė

Tikrino:

KAUNAS

2009

Turinys

1.Įvadas................................................................................................................... .........2psl.

2.Turkija................................................................................................................. ... ......3psl.

2.1. Turkijos politine sistema................................................................................... .......3psl.

2.2. Turkijos demografija ir etninė situacija...................................................................4-6psl.

3. Alevitų bendruomenės klausimas...............................................................................6-7psl.

Įvadas

Turkija – didelė valstybė pietvakarių Azijoje, respublika, kurioje yra susipynusios islamo ir Vakarų tradicijos ir kur gyventojų daugumą sudaro turkai musulmonai. Kaip ir daugelis didelių valstybių, Turkija susiduria su įvairiomis etninėmis problemomis. Mažumos sąvoka šioje šalyje buvo nustatyta 1923 metų tarptautiniu susitarimu. Pagal šį susitarimą, žydai, graikai ir armėnai yra laikomi mažumomis, gavo teisę į pagrindines mažumų teises ir privilegijas ir į tam tikras tarptautines garantijas. Svarbu pabrėžti, jog kurdai ir alevitai neturi nei šio statuso, nei, pavyzdžiui, teisės mokytis savo kalba. Manona, kad jie nėra laikomi tautinėmis mažumomis, nes yra vieni iš pagrindinių turkų tautos sudedamųjų dalių, taip pat pažymėtina, kad jie turėtų gauti tas pačias teises. Taigi, šio referato tikslas yra apžvelgti Turkijos etninę, politinę, demografinę situaciją ir plačiau pristatyti vieną iš daugelio Turkijos etninių problemų - religinę, kultūrinę ir pusiau etninę alevitų bendruomenę.

Uždaviniai:

Susipažinti su Turkijos politine, etnine sistema;
Apibrėžti demografinę situaciją;
Alevitai – viena iš svarbiausių Turkijos etninių problemų;

Turkija

Turkija - tai valstybė Vidurio Azijoje ir Pietų Europoje, tarp Juodosios ir Viduržemio jūrų. Jos 97% teritorijos yra Azijoje – Mažosios Azijos pusiasalyje ir gretimoje teritorijoje (Anatolijoje), o kiti 3% - Europoje, Balkanų pusiasalio pietryčiuose. Rytuose šalis ribojasi su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu ir Iranu, pietuose – Iraku ir Sirija, vakaruose- Graikija ir Bulgarija. Šiaurėje Turkija prieina prie Juodosios jūros, vakaruose – prie Egėjo jūros, o pietinius jos krantus skalauja Viduržemio jūra. Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai bei Marmuro jūra skiria Mažosios Azijos pusiasalį nuo Europos. Egėjo jūroje Turkijai priklauso Gekčaedos, Bozdžaados ir kitos salos. Administraciniu atžvilgiu Turkija suskirstyta į 81 provinciją (ilus), o šie sudaro rajonus.

Politinė sistema

Turkijos respublika buvo įkurta 1923 m. vadovaujant Mustafai Kemaliui Atatiurkui, kuris reformavo Turkiją ir padarė ją pasaulietine ir orientuota į Vakarus. Iki tol Turkija buvo vadinama Osmanų imperija. M.K.Atatiurkas sukėlė keletą karinių perversmų, taip siekdamas kad šalis nusisuktų nuo pasaulietinių ir vakarietiškų vertybių. Vėliau buvo sugrąžintas demokratinis valdymas. Turkija yra parlamentinė atstovaujamoji demokratija. Turkijos konstitucija reglamentuoja teisinę šalies sistemą. Ji taip pat nustato pagrindinius Vyriausybės principus ir apibrėžia Turkiją kaip vieningą centralizuotą valstybę. Valstybės vadovas yra Respublikos Prezidentas, kuris daugiausia atlieka ceremoninį vaidmenį. Prezidentas renkamas penkeriems metams tiesioginiuose rinkimuose. Abdullah Gül prezidentu išrinktas 2007 metų rugpjūčio 28dieną. Vykdomoji valdžia priklauso Ministrui Pirmininkui ir ministrams, kurie sudaro vyriausybę, o įstatymų leidybos valdžia priklauso vienerių rūmų parlamentui – Didžajai Nacionalinei Turkijos Asamblėjai (550narių, renkamų 4 metų kadencijai). Teismų santvarka yra nepriklausoma nuo vykdomosios ir įstatymų leidybos valdžių.

Turkijos miestuose gyvena apie 60 proc. gyventojų, bet šalyje vis dar dominuoja agrarinis mentalitetas, kuriam būdinga religinė egzaltacija ir ištikimybė – islamistai Turkijoje laimi ir parlamento, ir municipalinius rinkimus.

This is a preview of the whole essay

1959 m. Turkija kreipėsi į Europos Ekonominę Bendriją dėl narystės ir 1964 m. tapo nare. 1987 m. šalis pateikė pareiškimą dėl narystės Europos Bendrijoje. Tačiau 1989 m. Europos Komisija atsisakė pradėti derybas su Turkija dėl šalies ekonominės bei politinės padėties (prastų santykių su Graikija ir jų konflikto dėl Kipro), bet patvirtino galutinį tikslą – pilnateisę narystę. 1999 m. Europos Konsulatas pripažįsta Turkiją lygią su kitomis šalimis kandidatėmis. 2002 m. Europos Konsulas nusprendė, jog pradės derybas su Turkija, jeigu ši atitiks visus Kopenhagos kriterijus. 2005 spalio 3 d. oficialioji Ankara pradėjo stojimo derybas su Europos Sąjunga. Tačiau įvairūs apžvalgininkai ir politikai tvirtina, kad Turkijai būti Europos Sąjungos nare lemta nebent po 10 ar dar daugiau metų. Daugelyje ES valstybių yra nemažas visuomenės dalies pasipriešinimas šios, vis dar gana skurdžios ir ne visai gerbiančios demokratijos bei žodžio laisvės principus, šalies priėmimui. Manoma, po įstojimo į bloką turkai masiškai pradės emigruoti į turtingesnes ES šalis bei baiminamasi, jog musulmoniškos ir didelės valstybės priėmimas gerokai paspartins Europos šalių islamizaciją (islamizmas dažnai vertinamas pasitelkiant vakarietiškas klišes – visi islamistai yra neva linkę į ekstremizmą, fundamentalizmą ir terorizmą).

Demografija ir etninė situacija

Pagal 2009 metų paskaičiavimus, Turkijoje gyvena 76 805 524 žmonių. Vidutinis gyventojų tankumas yra 92 asmenys viename km². Gyventojų dalis, kurie gyvena miestuose, siekia 70,5%. 15-64 metų amžiaus žmonių grupė sudaro 66,5% visų gyventojų, 0-14 metų amžiaus atitinka 26,4% gyventojų, o 65 metų ir daugiau amžiaus atitinka 7,1% visų gyventojų. Gyvenimo trukmė siekia 70,67 metus vyrams ir 75,73 metus moterims, o bendras vidurkis 73,14 metai. Švietimas yra privalomas ir nemokamas nuo 6 iki 15 metų amžiaus asmenims. Raštingumo lygis yra 95,3% vyrų ir 79,6% moterų, o bendras vidurkis 87,4%.

Gyventojų daugumą sudaro turkai musulmonai, daugiausiai sunitai (75 %) ir alevitai (15-25 %), nors šalyje nėra patvirtinta oficiali religija.

Turkijos Konstitucijos 66 straipsnis apibrėžia "Turką" kaip "kiekvienas, kuris yra susietas su Turkijos valstybe per jos pilietybę ", taigi teisinis termino "Turkas" naudojimas, apibūdinti Turkijos piliečiui, skiriasi nuo etninio apibrėžimo. Tačiau Turkijos gyventojų dauguma yra turkų tautybės. Kitos pagrindinės etninės grupės apima Abchazijiečius, Adjariniečius, albanus, arabus, asirus, bosnius, Čerkesus, Hamšenius, kurdus, Lazus, Pomaksus, romus, zazus ir tris (Lozanos sutartimi) oficialiai pripažintas mažumas - armėnus, graikus ir žydus. 1923metais pasirašytas dvišalis susitarimas dėl gyventojų mainų tarp Graikijos ir Turkijos. Vakarų Europos mažumų kilmė apima Levantines (daugiausia iš Prancūzijos, Genujos ir Venecijos kilmės), kurie pateko į šalį viduramžių laikotarpiu. Taip pat ir Bosforo vokiečiai bei Stambulo lenkai, kurie apsigyveno Turkijoje nuo 19 amžiaus. Šalyje yra ir Afro-turkų gyventojų, kurie daugiausia gyvena Vakarų pakrantės miestuose ir dažniausiai susimaišo su vietiniais gyventojais per santuoką. Kurdai, atskira ir didžiausia ne-turkiška etninė grupė, daugiausia koncentruojasi į šalies pietryčių provincijas. Mažumos, išskyrus tris oficialiai pripažintas, neturi jokių specialių privilegijų, o pati sąvoka "mažumos" išlieka opi problema Turkijoje. Patikimi duomenis apie tikslų etninį gyventojų pasiskirstymą yra neprieinami, nes Turkijos gyventojų surašymo duomenys neapima rasinių skaičiavimų.

Turkų kalba yra vienintelė oficiali visoje Turkijoje. Turkija yra pasaulietiška valstybė, neturinti oficialios valstybinės religijos, nes Turkijos Konstitucija numato religijos ir sąžinės laisvę. Remiantis 2009 metų duomenimis apie pasaulio musulmonus, nurodyta, kad Turkijoje 98% visų gyventojų yra musulmonai. Dauguma (85-90%) musulmonų sunitų ir stambi mažuma (10-15%) yra Alevitai. Turkijos administracija, norėdama kontroliuoti „religijos lygį” šalyje, įsteigė Religijos reikalų valdybą, kuri prižiūri apie 90 tūkstančių mečečių, priima į darbą imamus, muftijus ir muedzinus, moka jiems algas, paversdama juos faktiniais valstybės tarnautojais. 2007 metais atlikta šalies apklausa parodė, kad 96,8% Turkijos gyventojų yra religingi, o 3,2% yra antireligingi ir ateistai. Mažiau nei 100000 mažumoms priklausančiųjų, laikosi kitų religijų, daugiausia yra krikščionių. Pew tyrimų centro ataskaita 2002 m. paskelbė, jog 65% žmonių yra tikintys - "religija yra labai svarbi", o "Eurobarometro" apklausa 2005 m. parodė, kad 95% piliečių pasisakė, kad jų nuomone, " Dievo nėra ".

Šiuolaikinėje Turkijoje labai diskutuojamas ir sudėtingas yra tautybės klausimas. Galima būtų taip surūšiuoti etnines grupes, gyvenančias Turkijoje:

Turkiškai kalbantys žmonės: Anatolijaus Turkai, Karakalpakai, turkmėnai, kazachai, Kumyksai, Yörüksai, uzbekai, Krymo totoriai, azerbaidžaniečiai, Balkarai, Uyghursai, Karachaysai;
Indo-Europietiškai šnekantys: kurdai, zazasai, armėnai, Hamshenisai, graikai;
Semitų kalba kalbantys: arabai, žydai, ir asirai;
Kaukazietiškai kalbantys: gruzinai, Lazsai, Čerkesai ir čečėnai;
Kitos musulmonų grupės, kilusios iš Balkanų (bulgarai, albanai, makedoniečiai, serbai, kroatai, rumunai ir bosniai): šie žmonės emigravo į Anatoliją Osmanų imperijos metu ir priimė Turkijos musulmonų identitetą;
Kazokai Turkijoje (dauguma pasitraukė 1962 metais);
Kitos: yra mažų grupių, asmenų iš viso pasaulio, gyvenančių Turkijoje, arba likę dėl praeities migracijų (pavyzdžiui, netoli Bosforo yra lenkų kaimas pavadintas Polonezköy, turkų kalba - "Lenkijos kaimas");

Jau daugelį metų Turkijoje vyksta konfliktas tarp laicistų (griežto Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės šalininkų) bei „šariatistų” (siekiančių islamą paversti valstybine religija, o Koraną – Konstitucijos pagrindu). Šalyje net tris kartus – 1960, 1971 ir 1980 metais – įvyko ginkluoti perversmai.

Turkijoje kontroliuojama religinė literatūra, religinių mokymo įstaigų veikla, o kartais „valstybinis islamas” pasitelkiamas ir sprendžiant įvairius ekonominius klausimus. Laicistai draudžia vyrams užsiauginti barzdas, o moterims nešioti skaras, tačiau šalyje laisvai prekiaujama alkoholiais gėrimais ir nėra jokių kitokių religinių apribojimų, o visa tai norėtų pakeisti islamistai.

Turkijoje neretai slepiamos viduramžių tradicijos, tokios kaip - garsusis šeimos garbės kodeksas. Tai yra paprotys, skelbiantis, kad reikia keršyti už suterštą šeimos garbę.

Religinę turkų sąmonę veikia ir pantiurkizmo ideologija, kuri susiformavo 19 amžiuje, ir kurios esmė – sujungti į vieną valstybę visas tiurkų tautas, gyvenančias nuo Balkanų iki Rytų Sibiro ir Vakarų Kinijos. Mintis, kad Turkija pati galėtų sukurti sąjungą, panašią į ES, sklando ir tarp eilinių šios šalies gyventojų, neužmirštančių ir tradicinio islamo bendrumo dvasios.

Alevitai – viena iš svarbiausių Turkijos etninių problemų

Alevitai – musulmonai liberalai, kurių, įvairiausiais skaičiavimais, gali būti iki 10-25 milijonų. Alevizmas yra laikomas viena iš daugybės islamo sektų, nors alevitų papročiai, teologija ir filosofija smarkiai skiriasi ir nuo kitų Islamo pakraipų. Alevitų ritualai dažniausiai vyksta turkų ir kurdų kalbomis. Jie nestato mečečių, o ritualams renkasi į tradicinius susirinkimų namus, vadinamus cemevi, kuriems vadovauja vyresnieji žmonės. Alevitai nesilaiko reikalavimo melstis penkis kartus per dieną, nešvenčia ramadano ir keliauja ne į Meką, o prie imamo Ali kapo. Gyvena uždaromis bendruomenėmis, į savo tarpą nepriima svetimų. Pagrindiniai alevizmo bruožai yra: Meilė ir pagarba visiems žmonėms; Tolerancija kitoms religijoms ir etninėms grupėms; Pagarba dirbantiems žmonėms; Moterų ir vyrų lygybė. Praktikuoja monogamiją, meldžiasi vienas šalia kito.

Alevizmas, kuris grindžiamas atsidavimu islamo pranašo sūnui Ali, yra vienas iš labiausiai paplitusių tikėjimų Turkijoje. Alevizmas neturi centrinės homogeniškos doktrinos kaip Sunitai. Dėl šios priežasties, jie susiduria su sunkumais, skelbiant šį tikėjimą.

Alevitai visada turėjo prieštaringus santykius su stačiatikių Sunitais. Didelio maišto metu, sukelto Kurdistano 1925 metais, Alevitų gentys kovojo su sukilėliais, kurie ne tik reikalavo autonomijos provincijai, bet ir Šventosios valstybės atkūrimo ir Kalifo, kuris buvo panaikintas Atatiurko ankstesniais metais. Per 1960 ir 1970 metus, įnirtingi nuolatiniai susirėmimai sukiršino alevitus - iš kurių daugelis vėliau save identifikavo kaip radikalias kairiasias partijas - prieš sunitų grupes, remiamas kraštutinių dešiniųjų politikų. Iki 1970-ųjų pabaigos, anti-Alevitiškų pogromų metu, žuvo šimtai žmonių.

1980 metais, alevitų ir sunitų musulmonų susirėmimai tapo ypač aktualūs, kai politinės ir karinės įstaigos tapo vis labiau veikiančios pagal vadinamąją "turkų-islamo sintezę" (ideologija, kuri suteikė turkų tautoms kvazi-mesijonistinę misiją prieš socializmą ir komunizmą). Van Bruinessen teigė, jog šis laikotarpis paženklino naują Alevitų saviugdos-sąmonės etapą.

1993 metų liepą, žuvo 36 Alevitų menininkai, kai Angry Mob radikalių sunitų musulmonų ir dešiniojo sparno kovotojai padegė jų viešbutį. Vietos valdžios institucijos ir policija nieko nepadarė, kad išvengtų tragedijos, o kaltininkai nebuvo patraukti į teismą. 1995 metais dar 15 alevitų žuvo per susidūrimą su policija po incidento, kai nenustatytas banditas užpuolė Gaziosmanpasos arbatinę, vargingą Stambulo kaimynystėje esančią Alevitų bendruomenę.

„Šiandieninėje Turkijoje, alevitams sunku įsidarbinti, neįmanoma gauti aukštesnių pareigų valstybės tarnyboje, o valdžią turintys sunitai, kurie yra ir valdančiosios partijos (AKP) nariai, pavyzdžiui, net atsisako valgyti alevitų paruoštą maistą. Susitikime su EP delegacija metu alevitai aiškiai dėstė, kokią jie nori matyti ateities Turkiją. Jie siekia institucionalizuoti šią sekuliarią (pasaulietinę) islamo valstybę, kad joje galiotų įstatymo viršenybė. Alevitai - liberalesni ir modernesni už sunitus, jie siekia visiems laikams Turkijoje užbaigti vienos sektos - sunitų - dominavimą. Jie taip pat siekia, kad sunizmo pamokos mokyklose jų vaikams nebūtų privalomos, kad maldos namai už valstybės biudžeto lėšas būtų statomi ne tik sunitams, bet ir alevitams“.

Išvados

Turkija - milžiniška valstybė (72 mln. gyventojų), kurioje gyvena ir tarpusavyje kovoja sunitai ir alevitai, turkai ir kurdai ir t.t. Ryškus religinių mažumų teisių Turkijoje pažeidimų pavyzdys - alevitai, liberalūs musulmonai, imamo Ali šalininkai, kurių Turkijoje yra apie 10-25 milijonus.Jau ne pirmą kartą Turkijos valdžia žada gerinti religinės laisvės padėtį šalyje, kai kritikai jau visą eilę metų kalba tiek apie juridines kliūtis religijos laisvei, tiek apie iš radikalių musulmonų jaučiamą spaudimą. Turkija gudrauja ypatingai akcentuodama Lozanos sutartį, pasirašytą 1923 metais, kurioje pripažįstamos tik graikų ortodoksų, armėnų ir žydų bendruomenių teisės ir juridinis statusas. Tuo tarpu kitos bendruomenės yra diskriminuojamos, tuo pat metu teigiant, jog šalyje religinė laisvė visiškai gerbiama. Turkijos premjeras pažadėjo pradėti platų reformos procesą, kuris gerintų religinės laisvės padėtį šalyje ir religinių mažumų padėtį. Religinės laisvės klausimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su etninėmis mažumomis ir jų teisėmis, mat neretai kokia etninė mažuma ir religinė mažuma sutampa. Tačiau, kaip pavyks įgyvendinti reformos tikslus ir pagerinti tautinių mažumų problemas bei etninius konfliktus, išlieka didelis klausimas!